Šis vokiečių kalba parašytas darbas nepraradęs savo vertės iki šiol, juo rėmėsi ir remiasi visi vėlesnieji tyrinėtojai. T. Kowalski nusipelnęs karaimikai ir tuo, kad paskatino tyrinėti gimtąją kalbą ir pačius karaimus. Trakuose gimęs, mokęsis Vilniuje gimnazijoje, o vėliau Krokuvoje ir Varšuvoje visą gyvenimą dirbęs jo mokinys, pasaulinio garso orientalistas karaimas profesorius Ananjasz Zajączkovvski, tyrinėjęs persų, arabų, tiurkų kalbas ir literatūrą, parašė ir daug reikšmingų studijų apie karaimų kalbą bei literatūrą. Iš jų ypač išsiskiria "Sufiksy irnienne i czasownikowe w języku zachodnio-karaimskim" (1932) (Daiktavardinės ir skaitvardinės priesagos Vakarų karaimų kalboje) ir "Karaims in Poland" (1961) (Karaimai Lenkijoje).
1927 m. Trakuose įvyksta visuotinis karaimų bendruomenių delegatų susirinkimas, kuriame vyriausiuoju dvasininku hachanu vienbalsiai išrenkamas buvęs Krymo vyriausias dvasininkas, PO 1918 m. emigravęs į Stambulą, garsus orientalistas Chadžy Seraja Chan Šapšalas. 1928 m. jis atvyksta iš Turkijos į Vilnių, kur išgyvena iki pat mirties 1961 m. Tuo metu Vilniuje jau buvo pastatyta ir pašventinta naujoji kenesa (1923), kuri po nacionalizacijos vėl grąžinta karaimų bendruomenei, o 1993 m. po remonto iš naujo pašventinta.
Lopato (1904 - 1923) veikla. Nors karaimų tuo metu Panevėžyje gyveno tik 114, jų kultūrinis gyvenimas prieškario Lietuvoje buvo gana aktyvus. Turtingą dvasinį gyvenimą gyveno ir karaimų bendruomenės Lenkijos teritorijoje. Trakuose 1922 m. įsikuria laikinoji dvasinė valdyba, kuri atstovavo karaimams, kol buvo juridiškai sureguliuoti valstybės ir karaimų bendruomenės santykiai.
Savaime suprantama, kad ir vienoje, ir kitoje valstybėje sudarydami tik po mažą žmonių saujelę, karaimai negalėjo apsiriboti vien savo nacionalinės kultūros, kurią stengėsi puoselėti ir saugoti, išmanymu ir gyvenimu uždaroje bendruomenėje. Jie buvo veikiami tos kultūrinės terpės, kurioje gyveno, ir savo profesine veikla turėjo integruotis į gyvenamos valstybės visuomeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Panevėžio karaimai tarpukario metais lankė lietuviškas mokyklas ir laisvai kalbėjo lietuviškai.
Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis suteikė Trakų karaimams Magdeburgo teisę, garantavusią jų bendruomenei savivaldą, kuria jie ir naudojosi iki XVIII a. pabaigos. Karaimai buvo sulyginti su kitų miestų, turinčių Magdeburgo teisę, gyventojais. Jų bendruomenei vadovavo vaitas, turėjęs administracinę ir teisinę valdžią, ir buvo tiesiogiai pavaldus kunigaikščiui. Vaitui pavaldūs buvo visi karaimai, gyvenę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jis buvo renkamas visų bendruomenės narių, o jį tvirtindavo, Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui pritarus, vaivada.
Vaitas buvo oficialus karaimų atstovas valstybėje. Po trečiojo valstybės padalijimo atsidūrę Rusijos imperijoje, Lietuvos karaimai rūpinosi pasikeitusia savo teisine padėtimi. Nuo 1850 m. jie tapo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai, įsteigtai dar 1837 m., ir tik 1863 m. caro įsaku, remiantis seniau turėtomis teisėmis, jie buvo sulyginti su vietiniais Rusijos imperijos gyventojais. Minėtu įsaku taip pat buvo numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą karaimų dvasinę valdybą su atskiru hachanu (dvasiniu vadovu).
Šalia kenesos brolių Lopatto labdaringos veiklos dėka tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai, kur rinkdavosi jaunimas, vykdavo paskaitos, susirinkimai, veikė religinė mokykla, gyveno dvasininkas ir zakristijonas. 1936 m. karaimų religinei bendruomenei kartu su musulmonų bendruomene buvo suteiktas juridinių asmenų statusas ir patvirtinti bendruomenių statutai. Tarpukario metais ypač suaktyvėjo intelektinis ir mokslinis karaimų gyvenimas. Lucke pradedamas leisti žurnalas karaimų kalba "Karaj avazy" (Karaimų balsas).
Tačiau tautos istorijai svarbūs ne šie ar kiti neesminiai dalykai, o noras, sugebėjimas, pastangos ir sąlygos išsaugoti savo tautinį tapatumą bei savitumą. Ir pastangos, ir sąlygos tam buvo ir tarpukario Lietuvoje, ir Lenkijoje. Lygiagrečiai su lietuviškomis Lietuvoje ir lenkiškomis Lenkijoje kūrėsi ir karaimiškos organizacijos, buvo leidžiama spauda. Panevėžyje įsteigiama Lietuvos karaimų draugija "Onarmach" (Pažanga), pradedamas leisti to paties pavadinimo žurnalas karaimų kalba, jaunimas susiburia prie bibliotekos "Karaj bitikligi" (Karaimų raštija), mėgėjų teatras vaidina vieną spektaklį po kito, valstybės lėšomis remontuojama kenesa Sodų gatvėje. Ypač svari anksti žuvusio panevėžiečio poeto Š.
1924 m. tiurkologo Ananjaszo Zajączkowskio iniciatyva Vilniuje pradedamas leisti istorinės literatūrinės pakraipos žurnalas lenkų kalba "Myšl karaimska" (Karaimų mintis), kuriame spausdinami ir tekstai karaimų kalba. Žurnale spausdinama daug mokslinių straipsnių, bendruomenės gyvenimo kronika, folkloro pavyzdžių, jau minėto lenkų orientalisto Tadeuszo Kowalskio darbai. 1932 m. Vilniuje įsteigiama Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų draugija. Hachanas Chadžy Seraja Chan Šapšalas, turėjo daug sumanymų, susijusių su karaimų gyveniniu ir apskritai su Oriento tyrinėjimu bei eksponavimu Vilniuje.
pabaigoje - XX a. pradžioje, ypač panaikinus spaudos draudimą, Vilniuje pradeda reikštis čia gyvenusių įvairių tautybių žmonių meninė, politinė, filosofinė mintis. Ne išimtis ir karaimai, tuo labiau, kad išsilavinusių žmonių tarp jų buvo nemažai. 1913-1914 m. pradedamas leisti, tiesa, rusiškai, nes tokios tuo metu buvo taisyklės, žurnalas "Karaimskoje slovo", kurio leidėjai jau pirmajame numeryje paskelbė, kad leidžia žurnalą "dėl tautinės savimonės vystymo ir ugdymo".
Vilniaus ir Trakų karaimai mokėsi lenkiškose mokyklose, ir pirmuosius lietuvių kalbos kursus surengė 1939 m. Todėl nenuostabu, kad beveik visi karaimai yra daugiakalbiai, tačiau, priklausomai nuo istorinių sąlygų, kuriomis augo jų tėvai ir jie patys, vieni gal labiau linkę prie lietuviškos kultūros, kiti - prie lenkiškos ar rusiškos.
Autobusas iš ir į Panevėžys | FlixBus -> naujas būdas keliauti
autobusubilietai.lt Pigesni bilietai, jokių eilių
Maps.lt - mobili versija